3

«

»

Rgs 18

II dalis: Turkijoje

Turkija. Corum.

Turkijos sieną vargais negalais kirtom, tačiau šis procesas ne vienam nemuniečiui sukėlė įdomių, baugių ar net baisiai komiškų emocijų: nei keleivių išlaipinimas ir asmeniškas pasilabinimas su pasienio pareigūnais, nei  erdvūs ir šalti pastatai, kuriuose iškart susipažinome su turkų didvyriu, abejingai žvelgiančiu iš pusę sienos užimančio portreto, nebuvo itin malonūs. Tačiau lietuvių nuotaika Turkijoje skaidrėjo sulig kiekviena valanda. Stambule mūsų laukė tvarkingais treningiukais ir plačiais šypseniukais pasipuošę, anglų kalbą prastai mokantys, bet keletą žodžių ir vieną lietuvišką vardą (Liutauras) puikiai tariantys gidai. Šie du vyrukai viso festivalio metu buvo ir globėjai ir informatoriai, ir kompanjonai, kartais net linksmintojai. „Gyvensite skirtinguose bendrabučiuose, merginos – viename, vaikinai – kitame; vaikinams pas merginas eiti draudžiama.“,- Jums patiems spręsti, ar ši gidų frazė buvo globėjiškais tikslais suteikta informacija, ar kompanijos ardymas, ar pokštas… Kaip benuspręstumėte, nemuniečiams tai buvo šešias dienas trukusi realybė. Tai, žinoma, ne vienintelė keistenybė nepažintoje šalyje. Pavyzdžiui, tautiniais drabužiais nemuniečiams teko rengtis keletą kartų per dieną. Kol kas nedarykite klaidos, tai nebūtinai reiškia, kad Nemunas turėjo daugybę koncertų (nors jų taip pat netrūko). Tiesiog būtent nacionalinį kostiumą turkai įsivaizduoja kaip tinkamiausią aprangą prašmatniai vakarienei ar net pusryčiams. Beje, tokiuose bendruose pavalgymuose prabanga – ne veltui. Juose dalyvaudavo iš visų pusių fotografuojama ir filmuojama miesto valdžia su meru (vietinių vadinamu prezidentu) priešakyje. Tokie oficialūs pobūviai ir tinkamas elgesys su valdininkais buvo vienintelės griežtos taisyklės visos viešnagės Turkijoje metu. Visa kita festivalyje vykdavo be aiškaus plano ar didelių reikalavimų.

Koncertas buvo numatytas, koncertas buvo numatytas vaikų žaidimo aikštelėje, koncertas turėjo vykti ant kalnuotos žolytės, į koncertą nesusirinko žiūrovai, koncertas neįvyko?! – „Be cool“, jo tiesiog nebus, važiuokim valgyti, kaip visada gausios ir tikrai skanios vakarienės… Koncertuosite autobuse-transformeryje, kuris pavirsta į sceną. Ten prastas įgarsinimas? – „Be cool“, vietiniams patinka, jie šypsosi ir ploja. Koncertas vyks transporto žiede???–  „Be cool“, jūs galite groti bet kur, juk gandai sklando, kad Nemunas – tai kolektyvas, už profesionalią sceninę veiklą gaunantis piniginį atlygį. Visa tai virto kasdienybe. Prie turkų gyvenimo būdo ir legenda tapusios frazės „Be cool“, buvo priprasta, ilgainiui ir informacijos tikslios nereikėjo, ir palaidai gyventi pasidarė visai įdomu. O atsipalaidavimo per daug juk nebūna. Todėl nemuniečiai nusprendė dar ir turkiškų malonumų centre „Anita“ apsilankyti: pasilepino turkišoje pirtyje, išsimaudė baseine, buvo apsupti marmuro ir atpalaiduojančios turkiškos atmosferos. Už patirtą gėrį esame labai dėkingi  mūsų rėmėjui Rokui Kaknevičiui. Jo dėka ne tik patys malonumais džiaugėmės, bet ir Lietuvos himną Mindauginių proga originaliai – baseine – sugiedojome, visa tai įamžinome.

O kad taip viename atsiminių tekste būtų įmanoma sutalpiti visas veiklas ir visus geriausius potyrius… Juk festivalyje būta ir įvairiausių koncertų pačiose netikėčiausiose vietose, ir tarptautinių vakarėlių su visad vienoda tradicine turkų muzika bei labiau vyrams skirtais tradiciniais šokiais… Be to, nemuniečiai kasdien važinėjo su kelintų metų mercedesu, neretai prieš eismą, visada atvirom durim. Tokiu būdu, kartais trumpam sustojant palaukti kol gidai pasimels, Nemunas keliavo Corum apylinkėse: aplankė senovės miesto griuvėsius, pasivaikščiojo uolomis, apsilankė muziejuose, tradiciniuose turguose, dairėsi vyrų pilnose gatvėse ir arbatos baruose. Taip, arbatos, juk uždaroje patalpoje gerti alkoholį, ginkdie, negalima, o lauke alaus išgerti pageidaujama tik tiek, kad jokiais būdai neapsvaigtų galva. Bet galva nemuniečiams svaigo. Ne nuo alkoholio, nuo kultūrinių skirtumų, nuo įspūdžių, nuo malionių ir svetingų turkų šypsenų, skanaus maisto ir visų kitų gėrybių… Bet visas gėris pasibaigia ir, be abejo, yra pakeičiamas kitu. Keliaujam į Ankarą!  

Turkija. Ankara, Stambulas.

Koks didelis ir Europos sostinių neprimenantis miestas Ankara. Čia plačios gatvės, kalėdiniai gatvių šviestuvai vidurvasary… Čia užburianti mečetė, nuaunanti batus ir užmaunanti sijonus… Čia milžiniškas mauzoliejus minėtajam didvyriui – Atitiurkui. Didelė pagarba ir meilė šiam žmogui: jo garbei  ir atminimui sukurtas toks muziejus, kuriam aplankyti dviejų valandų neužteko ir fotoaparatų baterijos grasino išsikrauti. O juk toliau vaikštinėjant po Ankarą norėjosi fotografuoti ir vaisių turgelius kiekviename gatvės kampe, ir fontanus, ir skulptūras, parkus puošiančias, ir juodąsias moteris, vos akis rodančias, galų gale gatvės maisto kvartalus… Atrodė, kuo dar galima nustebinti? Stambulas pabandė atsakyti. Į šį didžiausią Turkijos miestą Nemunas atvyko naktį. Dėkui Simonai, iškart galėjo prisiglausti namuose. Tiesa, ir vėl skirtinguose – mergaičių ir berniukų – namuose. Beje, ten Nemunas glaudėsi neilgai – tiek, kiek užtruko dušas ir vienos nakties poilsis, minimalus, žinoma. Juk Stambulas gyvas ir karštas net vidurnaktį, net miesto pakraštyje. Visai kaip patys nemuniečiai – nenustygstantys, karšto kraujo žmonės, negalintys drausmingai ilsėtis savo kambariukuose ir nepavakaroti. Nors ryte jau laukė ankstyva ir karšta ekskursija po šio galingo miesto centrą… Rytas prasidėjo įspūdingaisiais Adolbačio rūmais, be abejo, karščiu ir nuostabiais sąsiaurio vaizdais. Iš tikrųjų, visas Stambulas nemuniečių nelepino kvapais, tačiau leido grožėtis akims ir gal šiek tiek pavargti ausims. Atrodė, kad kiekvienas galvos pasukimas žada naują įspūdį: Mėlynoji mečetė, Paskendę rūmai, gausybė kitų muziejų, miesto gatvės, viskas buvo įdomu, didinga, spalvinga… Tiesa, kvietimai maldoms iš mečečių ir riksmai žymiajame prieskonių turguje, intensyvus eismas ir daugybė žmonių dvylika greitų valandų Stambule pavertė šiek tiek varginančiomis. Nusikalusius ir pilnus įspūdžių nemuniečius autobusas gabeno atgal. Ne visai į Lietuvą. Atgal į Bulgariją!

Laukite tęsinio!

Autorius: