3

«

»

Rgs 26

III dalis: Grįžtant namo

Dar kartą į Bulgariją. Sofija.

Čia nemuniečius ir vėl pasitiko nežmoniškas karštis ir kažkaip smarkiai remontuojama Sofija. Visa laimė, kad lankytinų objektų, kaip po ekskursijų Stambule nemuniečiams atrodė, Sofija daug neturi. Todėl laikas Bulgarijos sostinėje buvo išdalintas labai teisingai: kelios valandos šventykloms ir fotografijoms, o didžioji laiko dalis – Borisovo parko žolytei ir jos vandens laistytuvams. Sėkmė aplankė ir išalkusius, intuicija nuvedė į pigią ir skanią valgyklą. Todėl poilsis buvo kokybiškas. Kiti drįstų prieštarauti: kai kam poilsis, o muzikantams ir vokalams – darbas. Gatvės muzikos varžytuvės jie stebino ir linksmino keistus negausiai gatvėse vaikštančius Sofijos gyventojus. Laimėtojai arba nesijaučia pelnytai nugalėję, arba pergalę pripažino ir gyrėsi labai kukliai, todėl man iki šiol nėra aiškūs. Jų ir nepaskelbsiu. Svarbiausia visiems buvo linksma. Štai tokia dar viena nemunietiška diena visai kitokiomis spalvomis sužibusioje (o greičiau prieš Nesebar kurortą nublankusioje) Bulgarijoje.

Vengrijos pasididžiavimas – Budapeštas.

Kuo arčiau Lietuvos – tuo aukštesnis lygis. Vengrija tikrai turi kuo didžiuotis. Drįstu teigti, kad kiekvienas keliavęs nemunietis pasakytų tą patį. Budapeštas sužavėjo įvairiapusiškai. Ne tik senąja miesto architektūra, bet ir bendra tvarka, sostinės kultūra, mums visiems baisiai mielu pavadinimu pavadintoje saloje grojančiu fontanu ir dar daugybe patyrimų plačiame, gražiame europietiškame mieste. Turbūt daugelis norėjo čia pasilikti dar ilgiau: pabūvoti rūmuose, dar kartą aplankyti pilis ir bažnyčias, atsigaivinti fontanuose, tiesiog vaikščioti pėsčiųjų gatvėmis ar sėdėti parke ant žolytės… Tiesiog dėl puikios miesto atmosferos. Bet šiame, kaip ir kituose miestuose nemuniečiai turėjo tik 9 valandas. Atėjo laikas paskutiniam kelionės akcentui. Gdanskas!

Vis arčiau į Lietuvą. Gdanskas.

Kelionės pabaigai šis Lenkijos miestas tiko su kaupu, jei leisite taip išsireikšti. Uostas. Didelis, spalvingas senamiestis. Gdanskas ne veltui tituluojamas vienu gražiausių Rytų Europos miestų! Jeigu nemuniečiai, jausdami kelionės pabaigą galėjo būti šiek tiek nusiminę, tai visi ryškiaspalviai Gdansko pastatai, daugybė žmonių ir aikštėse skambanti muzika tikrai turėjo pagelbėti atsikratyti blogų minčių. O juk visa tai dar ir atmintyje lieka, taip pat kaip ir pigi beveik lietuviško maisto valgykla, parkelio žolytė ar vienintelis viešas nemokamas tualetas, kuriuo pasinaudoti buvo galima tik apsimetus statybininku. Sakysit, visur ta pati parko žolytė ir valgykla? Galbūt tai ta pati visiems gerai žinoma žolytė, bet užtikrintai skirtinga tiems, kurie per keturiolika dienų aplanko nesuskaičiuojamą skaičių parkų ir išsėdi nepamatuojamus plotus žolyčių. Neabejoju, kad nemuniečiai džiaugiasi būdami tokiais žmonėmis ir niekada nenustos jais būti.

Smagu, kad galime pasakyti: gera grįžti ir į Lietuvą, gera pradėti naują sezoną ir svajoti apie kitus sienų kirtimus. Tegul rugsėjis visiems dovanoja energijos, naujų idėjų ir svajonių. Pam pa braram!

Autorius: