3

«

»

Bal 17

Laiškai iš užsienio Nr. 4

Sveiki, Mieli Nemuniečiai, penktadienį, N-Krikštynų metu tikriausiai pagalvojote, kad sapnuojat, kuomet  Trečiųjų rūmų tarpduryje išvydote karingai nusiteikusį Praną? Norime Jus pradžiuginti ir pranešti,  jog tai nebuvo tik miražas! Trumpam pas mus  grįžęs Pranas suprato, jog laiko būti kartu – tiek mažai, o papasakoti turi tiek daug, todėl su savimi atvežė ir laišką mums, nemuniečiams, kuriame herojus aprašo savo gyvenimo Švedijoje ypatumus.

Švento Patriko diena (arba gėrimo maratonas)

Kas tai per diena? Niekada neteko girdėti. Mano draugai iš JAV ir Kanados vienbalsiai pripažįsta, kad tai esą didi šventė jų šalyse. Ta proga bičiulis Joe surengė vakarėklį ir žinoma – pakvietė mane. Kadangi amerikietiški vakarėliai atviri visiems, tai atėjęs pasijutau kaip filme “American pie”. Ilgai nelaukęs startavau ir pasiekiau taip vadinamą – pageidaujamą linksmumo fazę. Toliau kaip visada: šokiai, garbanotos merginos ir jaunystė. Vėliau amerikiečiai, kaip įprasta šiai šventei, išnešė į lauką sofą ir ją padegė. Buvo gera ir jauku. Vakarą užbaigėm kažkur ant garažo stogo. Taip ir norėjosi užtraukti: “Jau sutemo temela”. Vietoje to, turėjom tautų susipažinimo vakarą:)

Dviračiu per medinių namukų šalį

Čia atėjo pavasaris. Dienomis jau dažnai sušyla daugiau negu 10 laipsnių, o sniegui nutirpus, ant takų pūpso nemenkas storis žvyro (Švedijoje takai barstomi ne druska, o smulkiu žvyrų). Tai kažkaip nesinori vaikščioti – tie “šūdeliai” prilenda į mano “Timberland’ų” protektorių ir eidamas universiteto koridoriumi, jaučiuosi lyg pakaustytas žirgas. Šlykštu. Juk merginos mato ir girdi… Todėl važiuoju. Visąlaik važiuoju dviračiu. Visada žinojau, kad dviratis nuostabus išradimas. Dabar dar kartą teko įsitikinti. Ant šio plieninio “žirgo” jaučiuosi kaip Lorenzo Lamas iš filmo “Atskalūnas”. Važiuoju per šį kraštą saulei besileidžiant, mano mp3 “šildo” mane Enya albumu. Užplūsta jausmai ir norisi verkti. Dažnai sustoju kur prie suoliuko. Suvalgau savo mėgstamus obuolius už 14,99 SEK/kg, išgeriu vandens, pripilto namie iš čiaupo. Tada riaugėju. Nevaldomai. Man patinka, jaučiuosi laisvas ir laimingas. Taip keliaudamas pro šalį stebiu apylinkes ir namus. Jie maži ir visi panašūs. Kodėl švedai tokie neišradingi? O gal čia vyrauja socializmas? Mąstau. Nieko gudresnio nesugalvoju kaip tik tai, kad jie daug laiko praleidžia darbe, o po to lauke.  Kam tada didelis namas? Čia visi sportuoja! Mano koridoriuje gyvenantis švedas Oscar teigia, kad būti sveikam čia yra siekiamybė. Nėščios mamytės vaikščioja sausais, apšviestais takais. Tėveliai seka iš paskos, ir atrodo, jog švyti labiau už saulę. Jaunos merginos įsispraudžia į ankštas bėgimo aprangas, taip išryškindamos visus savo apvalumus ir privalumus, ir kovoja su kalorijomis už jaunystę. Pravažiuojant mėgstu tą kovą stebėti iš nugaros. Visi sporto aikštynai prikimšti klykiančių vaikų ir pauglių. Gyvenimas pulsuoja. Grįžtant į savo rajoną, dažnai matau erasmus studentus. Jie, mėgaudamiesi saule, kepa mėsą. Kai kurie jų – mano draugai. Prisijungiu, nes su žmonėmis reikia draugauti!

Autorius: Valdyba